Skyrybos, panikos priepuoliai, vienatvė, ilgesys, kaltės jausmas – vis dažniau atviriau išsikalbėjusi su po pasaulį išsibarsčiusiais bičiuliais ir stebėdama viešąją erdvę išgirstu ne tik istorijas apie stulbinančias karjeras, įspūdingus atlyginimus, kasdienę saulę ir bangas ar naują meilę, bet ir skaudžias emigracijos sukeltas ar išryškintas emocines problemas.

Gyvenimas svetur – ne tik sėkmės istorijos, o ir po jomis dažnai slepiasi daugybe emocinių iššūkių pažymėtas kelias. Tik apie juos rečiau kalbamasi, nes sunkumai tarsi netelpa į sėkmingo emigranto, sėkmingo žmogaus apibrėžimą. Ar tikrai sėkmingi tie, kurie nerodo jausmų, emocijų akmenis nešiojas viduje, kol sprogsta lyg iš niekur nieko? Džiaugiuosi tais, kurie kalba. Nes dalinimasis ir gydo, ir įkvepia, ir padeda ieškoti sprendimų.

Nuo medaus mėnesio iki kultūrinio šoko

Persikėlus gyventi į naują šalį, emocijas dažnai užgožia buitiniai įsikūrimo rūpesčiai, tačiau tinkamai nepasiruošus, koncentruojantis tik į ekonominius aspektus, namų ir darbų paieškas, gali laukti nemažai emocinių iššūkių. Amerikiečių antropologas K.Oberg teigia, kad įsiliejimas į naują kultūrą kiekvienam žmogui yra painus, trikdantis, dezorganizuojantis pergyvenimas, o naujose sąlygose sensorinės, simbolinės, verbalinės ir neverbalinės sistemos, nenutrūkstamai palaikančios normalų gyvenimo būdą tėvynėje, atsisako adekvačiai veikti. Persikrausčius į kitą šalį patiriamą būseną mokslininkas vadina kultūriniu šoku.

Nervinį sukrėtimą ir jautrias reakcijas sukelia nepažįstama aplinka ir kontrolės praradimas, sudėtinga nuspėti aplinkinių elgesį. Perprasti visuomenės normas ir nerašytus įstatymus užtrunka. Mokslininkai išskiria kelias įsikūrimo svetimoje šalyje stadijas: medaus mėnesį, kai žavimasi nauja kultūra, nauja aplinka; krizę, kai išryškėja vertybių, kultūrų, simbolių skirtumai, atsiranda baimė ir pyktis, atmetimo reakcija; atsistatymą, kai dingsta kalbos barjeras, prisijaukinama aplinka; o paskutinis adaptacijos etapas – prisitaikymas, kai priimama nauja kultūra. 

Psichologė psichoterapeutė Vilma Kuzmienė straipsnyje „Kultūrinio šoko hipotezė“ atkreipia dėmesį, kad adaptacijos stadijų koncepcija sukelia nemažai ginčų. Ne visi migrantai patiria pakylėjimo („medaus mėnesio“) stadiją, o kai kurie jokioje stadijoje nepatiria depresijos ir nerimo, su džiaugsmu pergyvena naują patyrimą ir sėkmingai adaptuojasi. 

Emociniai iššūkiai – bendražmogiški

Emigrantus nuotoliniu būdu konsultuojančio Mokymų ir psichologinio konsultavimo centro psichologė Gintarė Jurkevičienė, kalbėdama apie emocinius sunkumus, dėl kurių kreipiasi išvykusieji, pirmiausia išskiria santykių problemas. „Žmonės daug kenčia dėl santykių su antrąja puse arba jos nebuvimo.  Jei emigracija išskiria šeimos narius, prisideda artimųjų ilgesys. Antroje vietoje – nerimas, baimė dėl ateities, nerimavimas dėl vaikų adaptacijos svetimoje kultūroje. Konsultuojasi ir ką tik išvykę emigrantai, ir gyvenantys svetur ne vienerius metus. Skirtingų klientų grupių skirtingos ir emocinės problemos: meilės migrantai susiduria su iššūkiais dėl kultūrinių skirtumų šeimoje, ekonominiai migrantai dažnai ilgisi Lietuvoje likusių artimųjų, studentai abejoja dėl tolimesnių ateities sprendimų“, – įžvalgomis dalijasi specialistė.

Ne vienus metus emigrantams nemokamą pagalbą teikusio (šiuo metu specialistų konsultacijos mokamos) VšĮ „Gera būsena“ duomenys rodo, kad esminių emocinių sveikatos problemų pobūdis beveik nekinta. Štai 2013-aisiais nemokamos pagalbos kreipėsi 150 аsmenų, daugiausia (48 proc.) – dėl nerimo, tik keliais procentais mažiau asmenų išgyveno depresines būsenas, turėjo santykių bei adaptacijos problemų. Taip pat emigrantai konsultavosi dėl sunkumų darbe, panikos atakų, vaikų problemų, žemos savivertės, suicidinių ketinimų, priklausomybių, psichosomatinių problemų ir kitų sunkumų.

Panašias tendencijas pastebiu ir savo pažįstamų, įvairiose šalyse gyvenančių lietuvių, rate, ir išeivių literatūroje. Dažniausiai kartojasi šie išgyvenimai:

• Vienatvė 

„Nors kasdien esu apsupta žmonių, kartais jaučiuosi viena, nes žinau, kad visa tai yra labai laikina ir gali bet kada subyrėti. Mano šeima toli ir aš stengiuosi jų kasdieniniais jausmais nevarginti. Esu iš šeimos, kur kalbama tik tada, kai yra ką papasakoti. Apsikeičiama faktine informacija, pasiteiraujama, ar viskas gerai, bet į šį klausimą paprastai atsakoma teigiamai ir pokalbis greitai baigiasi. Vieni kitus labai mylim ir žinau, jog bėdai ištikus visi būriu atlėks manęs gelbėti. Tai suteikia ramybės ir stiprybės kovojant su iššūkiais, bet vienatvės jausmo nesumažina“, – atvirauja 10 metų Danijoje gyvenanti Aistė ir džiaugiasi, kad situacija stipriai pagerėjo, kai tame pačiame mieste įsikūrė draugė, kurią pažinojo dar Lietuvoje.

• Ilgesys

„Atvykusi gyventi į Bulgariją patyriau didžiulį emocinį šoką. Išvykau ne laimės ieškodama, o meilės vedama. Šalies visiškai nepažinojau. Labai trūko šeimos Lietuvoje, nes buvome ir esame labai artimi. Nuolat kamavo mintys, kaip reikėtų nedelsiant grįžti, jei kažkam prireiktų pagalbos. Taip pat buvo nepriimtina kur kas intymesnė zona bendraujant. Mėgau ilsėtis vienumoje, o Bulgarijoje iškart apsupa žmonės, besidomintys, kodėl esu atsiskyrusi“, – pasakoja septynerius metus Bulgarijoje gyvenanti Rimantė.

Namų ilgesį ir išbandymą priprasti gyventi atskirai nuo šeimos kaip pirmuosius emocinius iššūkius mini ir studijuoti į Jungtinę karalystę prieš beveik dešimtmetį išvykęs Karolis. Be to, jo laukė nusivylimas studijomis, kuriose pirmuosiuose kursuose trūko specialybinių elementų, o vaikinas išvyko įgyvendinti savo svajonės tapti autotrasporto inžinieriumi. Reikalai pajudėjo trečiaisiais metais, kai pradėjo dirbti pagal specialybę.

• Svetimumas

„Išvažiuoju, bet ne todėl, kad mirčiau iš namų ilgesio. Nebeištveriu. Net pačios nusipirkta adata čia, rodos, ne mano“, – meksikietės herojės lūpomis jausmą, lyg būtum nuolat skolingas, taikliai įvardija Valdas Papievis  romane „Vienos vasaros emigrantai“.

Apie svečio vaidmenį kalba ir Aistė, po 10 metų Kopenhagoje pasiekusi būseną, kai jaučiasi užsieniete tiek Danijoje, tiek Lietuvoje. Moteris mini, kad liežuvis kartais pinasi abiejose kalbose, sudėtinga sekti dviejų šalių politikos, kultūros ir kitas temas, tad dažnai lieka už „borto“ pokalbiuose.

• Santykių problemos

Po beveik 16 metų užsienyje (Anglijoje ir Vokietijoje) Viktorija emocinį šoką dėl darbo etikos bei nesusikalbėjimo su tautiečiais ir didžiausias santykių problemas išgyveno laikinai grįžusi į Lietuvą. „Vyras liko Vokietijoje. Atstumas tikrai nebuvo geras dalykas mums kaip porai, buvo sunkiau suvaldyti emocijas. Staiga atsirado kažkokios nuoskaudos, kad aš savo partnerį palikau, tapo sunkiau susitarti dėl bendrų šeimos sprendimų. Vienintelis būdas, kuris padėdavo rasti emocinę pusiausvyrą, buvo kelionės. Vienas savaitgalis Vilniuje/Miunchene, kitas – kitame Europos mieste. Buvimas kartu, pažinimo džiaugsmas labai padėdavo atstatyti emocinę pusiausvyrą“, – savo patirtimi dalijasi emigrantė.

Atstumas išryškina įsisenėjusias problemas

Psichologė Sonata Marčėnienė, straipsnyje „Lietuvoj emigrantas, svetur – imigrantas. Tai kur mano namai?“ pastebi, kad net daugybę metų gyvenantys svetur su šeimomis, turintys gerus darbus, namus, pasiekę materialinę gerovę emigrantai sako, kad nesijaučia patenkinti, trūksta artimų, šiltų kontaktų, neturi su kuo atvirai pasikalbėti, jaučiasi vieniši ir panašiai. „Pradžioje migrantai dažnai jaučiasi lyg ir „neturintys teisės“ kam nors skųstis ar pasidalinti savo problemomis netgi su artimaisiais, likusiais Lietuvoje – „nesupras, juk pats apsisprendžiau išvykti, gėda, kad nesugebėjau susirasti gero darbo ir pan.“. Gyvenimui daugiau ar mažiau „nusistovėjus“, stresui atslūgus, pasireiškia visos jo pasekmės – atsinaujina senos problemos, atsiranda naujos, neretai pasireiškia depresija, nuovargis, bejėgiškumo, beviltiškumo jausmai“, – rašo specialistė. 

Vis tik emocinė būsena emigravus ir gebėjimas prisitaikyti smarkiai susijęs su asmenybės tipu, lūkesčiais, pasiruošimu. Jei asmuo turėjo problemų prieš išvykdamas, vargu, ar tik pakeitus aplinką jos dings. Dažniausiai atstumas ir susidūrimas su savimi gali išryškinti įsisenėjusias problemas. Emocinė sveikata priklauso nuo daugybės faktorių.

• Asmeninės savybės

„Esu žingeidus žmogus, man patinka sutikti naujus žmones, pažinti jų kultūrą ir papročius. Angliją prisijaukinau lengvai. Galbūt integruotis padėjo ir tai, kad neturėjau su kuo palyginti – visi darbdaviai buvo užsieniečiai, niekada iki tol neturėjau lietuvio darbdavio. Gyvenant Anglijoje mano emocinė būsena visada buvo gera, kuo ilgiau gyvenau, tuo geriau jaučiausi“, – teigiama patirtimi dalijasi Viktorija. Keliolika metų svetur gyvenanti moteris pastebėjo, kad kiekvienoje šalyje išgyvena medaus mėnesio periodą, kai žavi nauja kalba, draugai, gyvenama viena, užsiėmimai, lankytinos vietos. Po keturių metų gyvenimo Vokietijoje ji taip pat tvirtina, kad šioje šalyje emociškai puikiai jaučiasi, joje jai viskas tinka. 

„Žmogaus emocinis atsparumas ir gebėjimas susidoroti su stresu yra įgimtos savybės, kurias galima sąmoningai treniruoti“, – pabrėžia psichologė G.Jurkevičienė ir prieš emigruojant pataria realiai įvertinti savo psichologinį atsparumą ir gebėjimą susidoroti su iššūkiais. Bulgarijoje gyvenanti Rimantė visiems potencialiems migrantams linki surasti ramybę ir pusiausvyrą viduje. Nesvarbu, kur ir su kuo esi. Svarbu, koks esi pats ir kaip priimi Tave supančią aplinką ir žmones. 

• Išvykimo priežastys, lūkesčiai

Anglijoje beveik 10 metų gyvenantis Karolis išvažiuojantiems pataria per daug neklausyti kitų nuomonių, patiems išsigryninti priežastis, kodėl nori išvykti. Taip pat valdyti lūkesčius ir suprasti, kad bet kur reikia įdėti daug darbo dėl geresnio gyvenimo. Psichologė G.Jurkevičienė rekomenduoja aiškiai įsivardinti, ko yra vykstama. Tarkim, jei emigruojama siekiant užsidirbti – apsibrėžti, kokia pinigų suma reikalinga. Apgalvoti kas galės suteikti emocinę paramą, ka darys, kai kils sunkumų.

• Socialinis ratas

Didelę įtaką žmogui daro jo susikurtas socialinis tinklas, t.y. ar žmogus turi su kuo atvirai pasikalbėti, susitikti, pabendrauti, ar jo gyvenimas apsiriboja tik darbu ir namais. „Žmogus yra socialinė būtybė ir tam, kad jis gerai jaustųsi, būtinas bendravimas. Todėl rizikuoja tie žmonės, kurie išvyksta vieni, o emigracijoje neužmezga jokių artimesnių ryšių“, – apibendrina G.Jurkevičienė. 

• Artimųjų požiūris

Pasisekė tiems, kurių šeimos palaiko, daug bendrauja, džiaugiasi svetur pasiektais laimėjimais, karjera, asmeninėmis pergalėmis ir tiesiog gerbia pasirinkimą gyventi svetur. Vis tik Lietuvoje dar gana stipri priešprieša tarp likusių ir išvykusių, emigrantai neretai pavadinami Tėvynės nemylinčiais išdavikais. Panašių kaltės jausmą bandančių sukelti manipuliacijų (minint dėmesio, pagalbos, pinigų trūkumą ar net gėdą prieš pažįstamus, gimines, kurių artimieji Lietuvoje) pasaulio lietuviai kartais išgirsta ir iš artimiausių žmonių. Apmaudas, kai negali būti kartu per svarbiausias šventes, pažįstamas daugeliui. Vis tik šiuolaikinės bendravimo priemonės suteikia visas sąlygas abipusiam bendravimui, tad jei jo trūksta, kaltė negali būti suversta tik emigrantams. 

• Vietinė kultūra, priimanti aplinka

Šalies, kur gyvena, kultūra, požiūris į emigrantus, į emocinę sveikatą taip pat svarbus kriterijus vertinant gerą emigrantų savijautą. Štai Danijoje darbdaviai gali apmokėti gydymą dėl psichologinių problemų ar ligų, leidžiama paskambinti, pranešti, kad šiandien „juoda diena“ ir neateiti. Vien tokia galimybė šiek tiek palengvina sergančių depresija, išgyvenančių stiprų nerimą, paniką ar turinčių kitų emocinių sutrikimų žmonių būklę ir nemalonių epizodų kiekį.

Emocinės pusiausvyros paieškos

Išvykimas ir gyvenimas svetur gali tapti nemenku iššūkiu, tad reikia pasiruošti priimti atvykėlio statusą ir derintis prie svetimos kultūros, papročių, pasidomėti šalimi, į kurią emigruojama. Pasak G.Jurkevičienės, svarbiausia gyvenime susidūrus su iššūkiais neužsidaryti savyje, o kalbėti, tartis, eiti į žmones. V.Kuzmienė, kaip vieną iš sėkmingos adaptacijos svetimoje kultūroje rodiklių, įvardija dalyvavimą naujos kultūros bendruomenės socialiniame bei kultūriniame gyvenime. Mano kalbinti emigrantai, paklausti, kas jiems padėjo išlaikyti emocinę pusiausvyrą, mini bendraminčių rato, šeimos palaikymo, mėgstamo, prasmingo darbo svarbą, taip pat, siekiant įsitvirtinti ir gerai jaustis, svarbu bent pramokti kalbą ir būti kuo mažiau priklausomu nuo aplinkinių, net išvykus laikinai.

 Nesutelkite dėmesio tik į sunkumus, pagalvokite, ką pavyko pasiekti, įvertinkite laisvę kurti naują gyvenimą ir naują save. Jei jaučiate, kad patiems susidoroti per sunku, ieškokite profesionalios pagalbos. Ją galite rasti tiek savo gyvenamoje šalyje, tiek Lietuvoje. Vis daugiau specialistų konsultuoja nuotoliniu būdu. 

Jei svarstote apie grįžimą, bet kamuoja nerimas, baimės, pagalbos galite kreiptis į Migracijos informacijos centrą „Renkuosi Lietuvą“, kuris teikia nemokamas konsultacijas emigravusiems, galvojantiems apie grįžimą, ar jau grįžusiems lietuviams ar jų šeimos nariams (suaugusiems). Informaciją galima gauti darbo, švietimo, sveikatos apsaugos, šeimos narių užsieniečių integracijos ir kitais su grįžimu į Lietuvą susijusiais klausimais. Jei sunku išbūti su stipriomis emocijomis ir susidoroti su emociniais iššūkiais, o psichologinė pagalba sunkiai prieinama šalyje, kurioje gyvenate, galite rasti psichologą ar psichoterapeutą Lietuvoje. Dauguma specialistu per pandemiją pradėjo dirbti ir nuotoliniu būdu ir šią praktiką tęsia. Svarbiausia yra nelikti vienam su savo problema.

Straipsnis publikuotas žurnale „Pasaulio lietuvis“ (Nr. 10/570, 2018 m. spalis).