Kalbant apie dvikalbystę, dažnai orientuojamasi į rezultatą, ieškoma veiksmingiausių būdų perduoti kalbą, motyvuoti vaiką. Tačiau neretai pamirštamos tėvų emocijos – baimė, kaltė, gėda, neviltis, nusivylimas. Kartais net labai stengiantis, nepavyksta. Ir tai neatrodo teisinga.
Su aplinkinių spaudimu, Anglijoje gimus pirmagimiui, susidūrė ir pirmosios virtualios lituanistinės mokyklėlės „Pasaka“ bendraįkūrėja, lingvistė Eglė Adlienė. Daug kritikos ir kaltinimų, jei vaikai nekalba ar mažai, netaisyklingai kalba lietuviškai sulaukia ir kiti jos pažįstami tėvai.
Užsienyje augančių vaikų kasdienybė – pokalbiai su už tūkstančių kilometrų esančiais seneliais ir kitais giminaičiais. Per ekraną. Atostogos Lietuvoje. Siuntiniai. O tuos vaikus auginantys tėvai be visų kitų tėvystės atsakomybių dažnai prisiima ir papildomą krūvį atstoti visą Lietuvą ir įskiepyti meilę savo šaknims.
Perduoti kalbą – ne vieno žmogaus atsakomybė
Eglė įsitikinusi, kad kiekvienas tėvas daro tiek, kiek gali ir kaip gali geriausiai, o dvikalbystė yra kiekvienos šeimos pasirinkimas, kurio nereikėtų kvestionuoti ar juo labiau smerkti. Specialistė akcentuoja, kad dvikalbystė nėra vieno žmogaus pareiga. Atsakomybe reikia dalintis – su partneriu, kitais šeimos nariais. Labai svarbu, kad abiejų tėvų ar vaiką auginančių žmonių tikslai ir požiūris į dvikalbystę sutaptų, kad namuose būtų formuojamas geras lietuvių kalbos prestižas. Tačiau nors tėvų pastangos dažnai yra kertinis dalykas norint perduoti kalbą vaikams, proceso sėkmė priklauso nuo daugybės dalykų. Tėvai gali būti labai motyvuoti ir geranoriški, bet jei vietinėje bendruomenėje lietuvių kalba asocijuojasi su neigiamais dalykais, vaikai gali jos gėdytis.
Kad eiti dvikalbystės keliu būtų lengviau, o visuomenėje liktų kuo mažiau mitų, Eglė su kolegomis socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi moksline ir praktine informacija bei patarimais, kuriuos nesudėtinga pritaikyti kasdienybėje.
Išsaugoti lietuvybę, perduoti kalbą yra svarbu, bet dvikalbystė – kiekvienos šeimos pasirinkimas. Jei jūsų vaikas silpnai kalba lietuviškai ar atsako kita kalba, dėl to esate ne blogesnė mama ar tėtis. Jei mylit Lietuvą, kalbat lietuviškai su savo vaikais, švenčiate lietuviškas šventes, atostogaujate Lietuvoje, bendraujate su kitais lietuviais, Lietuva natūraliai taps ir jūsų vaiko gyvenimo dalimi. Yra daugybė atvejų, kai vaikas atsisako kalbėti lietuviškai, o vėliau grįžta prie šaknų arba mėnesį ar kelis pabuvęs Lietuvoje visiškai prasilaužia.
Dvikalbystės nesėkmės – emigrančių mamų kasdienybė, o ne priežastis graužti save
.Man svarbu perduoti kalbą visų pirma todėl, kad tai didelė mano tapatybės dalis. Jaučiu, kad jei su dukra kalbėčiau kita kalba, ji pažintų ne visą mane, nepamatytų pilno paveikslo. Žinoma, noriu, kad dukra laisvai susikalbėtų su seneliais ir kitais giminaičiais bei draugais Lietuvoje, kad ir ten jaustųsi namuose, kad ateity turėtų pasirinkimą gyventi, mokytis, būti kuo nori ir kur nori. Ir tiesiog turbūt neįsivaizduoju savęs kalbančios su savo vaiku ne gimtąja kalba. Man tai tiesiog natūralu.
Tačiau žmonės, santykis su Lietuva ir kalba, aplinkybės, socialinė aplinka skirtinga. Kalbos perdavimas, net ir labai stengiantis, nepriklauso tik nuo tėvų. Tai ilgas procesas, kuriame labai svarbus artimųjų įsitraukimas, kalbos prestižas ir kuo daugiau galimybių vaikui būti lietuviškoje aplinkoje – lituanistinėje mokyklėlėje, bendrauti su giminaičiais ir bendraamžiais, įsitraukti į būrelius, vykti į stovyklas, atostogauti Lietuvoje ir t.t.