Esu Justina Mikeliūnaitė. Nuo vaikystės svajojau apie keliones ir naujas patirtis, tačiau gyventi norėjau Lietuvoje. Tačiau studijų metais išvykusi vasarai padirbėti į Angliją, sutikau savo mylimąjį ir po keleto metų santykių per atstumą nusprendėme toliau bendrą gyvenimą kurti jo gimtojoje Bulgarijoje. Čia gyvenu jau devintus metus.
Nors man nereikėjo pradėti visko nuo nulio, laukė mylimas žmogus ir svetinga aplinka, o žurnalistės profesija leido ir nuotoliniu būdu tęsti Lietuvoje pradėtus darbus, vasara prieš išvykstant emociškai buvo vienas sudėtingiausių laikotarpių gyvenime. Prieš tai išvykti į užsienį keliems mėnesiams ar metams man buvo lengva. Nes vykdama vasarai į JAV, keliems mėnesiams į Australiją ar metams į Angliją žinojau, kad tai laikina ir grįšiu namo. Sprendimas kurti šeimą svečioje šalyje gąsdino. Jau buvau susikūrusi smagų, įdomų gyvenimą Vilniuje, turėjau draugių ratą, mėgstamas vietas, šokių pamokas, savo maršrutus ir kirpėją. Žinojau, kad šį sprendimą atšaukti sunkiau, o grįžimas kainuotų daug skausmo.
Pamenu, kad prieš persikraustant, man smegenis lyg peiliu raižė klausimas, tai su visam? Net sapnavau save svarstančią, o kur mane palaidotų, jei mirčiau. Tačiau nutariau vadovautis požiūriu, kad geriau pabandyti, nei gailėtis, ko nepadariau ir išvykau. Iš prigimties esu optimistiškas žmogus, gana lengvai prisitaikantis naujoje aplinkoje, tad priėmusi sprendimą gyventi Bulgarijoje, dėmesį nukreipiau į šio pokyčio privalumus, užuot dejavusi dėl trūkumų. Džiaugiausi išmokusi naują kalbą, pažinusi naują kultūrą, gyvendama šiltesniame klimate, sulėtinusi tempą ir geriau girdėdama save.
Tačiau viskame yra balansas. Ir kartais net jei stiklinė beveik pilna, labiausiai trūksta gurkšnio, kuris jau nugertas. Sunkiomis akimirkomis – susipykusi su antra puse, jausdamasi nesuprasta, ilgėdamasi artimųjų, imu gedėti savo buvusio gyvenimo. Tapus mama dar paaštrėjo ir kaltės jausmas, kad anūkė auga toli nuo senelių ir kitų giminaičių. Be to, jaučiu atsakomybę viena pati atstoti visą šalį, kultūrą, perduoti kalbą ir tradicijas – o tai išties nemenkas papildomas krūvis motinystėje.
Juodais momentais gaila savęs, atrodo, kad išvaisčiau beveik 10 metų ir imu gailėtis savęs, kad nebepriklausau nei ten, nei čia. Nes puikiai suvokiu, kad negaliu grįžti į akimirką, kai išvykau – jau kitokia ir aš, ir palikti žmonės, ir aplinka. Tad lieka tik leisti sau jaustis visaip ir toliau ieškoti autentiškų būdų kurti savo gyvenimą ir savo tiltus su Lietuva.
Ką darau? Jau dešimtmetį rašau žurnalui “Psichologija Tau”, kurį laiką kūriau tinklaraštį apie gyvenimą Bulgarijoje ir kalbinau čia gyvenančius lietuvius, o prieš keletą metų pradėjau bendradarbiauti ir su portalu pasauliolietuvis.lt bei LRT radiju. Pokalbiai su įvairiose šalyse gyvenančiais tautiečiais, bendruomenių vadovais, lituanistinių mokyklų mokytojais, kultūros ir meno atstovais padėjo suvokti, kad nepriklausomai nuo išvykimo priežasčių, socialinės padėties ar šalies, dauguma susiduria su nelauktais sunkumais ir patiria daug nemalonių emocijų, tik dar ne visi drįsta apie tai kalbėti garsiai.
Dalijimasis, kalbėjimas kuria bendrystę ir gydo. Todėl pati ne tik aktyviai įsitraukiau į Bulgarijos lietuvių bendruomenės veiklą, bet noriu emocinės sveikatos ir tapatybės temomis kalbėti plačiau. Kad padėdama sau, padėčiau ir kitiems.
As esu Gintarė. Jau nuo vaikystės svajojau gyventi svetur, daug keliauti ir pažinti nematytus kraštus. Baigusi mokyklą Klaipėdoje, išvažiavau studijuoti į Jungtinę Karalystę, kur baigusi Biomediciną, sutikau savo vyrą britą. Jis tapo pagrindine priežastimi dėl ko JK gyvenu jau 12 metų.
Šiuo metu auginame vienerių metukų sūnelį, bandau derinti motinystę, darbus ir Psichologijos Magistro studijas. Dvikalbystė ir emocinė sveikata emigracijoje man labai artimos temos, tad džiaugiousi, kad dirbu prie šio projekto kartu su Justina.