Esu Justina Mikeliūnaitė. Nuo vaikystės svajojau apie keliones ir naujas patirtis, tačiau gyventi norėjau Lietuvoje. Studijų metais išvykusi vasarai padirbėti į Angliją, sutikau savo mylimąjį ir po keleto metų santykių per atstumą nusprendėme toliau bendrą gyvenimą kurti jo gimtojoje Bulgarijoje. Čia gyvenu jau vienuoliktus metus.
Nors man nereikėjo pradėti visko nuo nulio, laukė mylimas žmogus ir svetinga aplinka, o žurnalistės profesija leido nuotoliniu būdu tęsti Lietuvoje pradėtus darbus, vasara prieš išvykstant emociškai buvo vienas sudėtingiausių laikotarpių gyvenime. Vykti į užsienį keliems mėnesiams ar metams man buvo lengva. Vykdama vasarai į JAV, keliems mėnesiams į Australiją ar metams į Angliją žinojau, kad tai laikina ir grįšiu namo. Sprendimas kurti šeimą svečioje šalyje gąsdino. Jau buvau susikūrusi smagų, įdomų gyvenimą Vilniuje, turėjau draugių ratą, mėgstamas vietas, šokių pamokas, savo maršrutus ir kirpėją. Žinojau, kad šį sprendimą atšaukti sunkiau, o grįžimas kainuotų daug skausmo.
Pamenu, kad prieš persikraustant, man smegenis lyg peiliu raižė klausimas, tai su visam? Net sapnavau save svarstančią, o kur mane palaidotų, jei mirčiau. Tačiau nutariau vadovautis požiūriu, kad geriau pabandyti, nei gailėtis, ko nepadariau ir išvykau. Iš prigimties esu optimistiškas žmogus, gana lengvai prisitaikantis naujoje aplinkoje, tad priėmusi sprendimą gyventi Bulgarijoje, dėmesį nukreipiau į šio pokyčio privalumus, užuot dejavusi dėl trūkumų. Džiaugiausi išmokusi naują kalbą, pažinusi naują kultūrą, gyvendama šiltesniame klimate, sulėtinusi tempą ir geriau girdėdama save.
Tačiau viskame yra balansas. Ir kartais net jei stiklinė beveik pilna, labiausiai trūksta gurkšnio, kuris jau nugertas. Sunkiomis akimirkomis – susipykusi su antra puse, jausdamasi nesuprasta, ilgėdamasi artimųjų, imu gedėti savo buvusio gyvenimo. Tapus mama dar paaštrėjo ir kaltės jausmas, kad anūkė auga toli nuo senelių ir kitų giminaičių. Be to, jaučiu atsakomybę viena pati atstoti visą šalį, kultūrą, perduoti vaikams kalbą ir tradicijas – o tai išties nemenkas papildomas krūvis motinystėje.
Juodais momentais gaila savęs, atrodo, kad išvaisčiau 10 metų ir imu gailėtis savęs, kad nebepriklausau nei ten, nei čia. Puikiai suvokiu, kad negaliu grįžti į akimirką, kai išvykau – jau kitokia ir aš, ir palikti žmonės, ir aplinka. Tad lieka tik leisti sau jaustis visaip ir toliau ieškoti autentiškų būdų kurti savo gyvenimą ir savo tiltus su Lietuva.
Ką darau? Jau dešimtmetį rašau žurnalui “Psichologija Tau”, kurį laiką kūriau tinklaraštį apie gyvenimą Bulgarijoje ir kalbinau čia gyvenančius lietuvius, bendradarbiauju su portalu pasauliolietuvis.lt bei LRT radiju. Pokalbiai su įvairiose šalyse gyvenančiais tautiečiais, bendruomenių vadovais, lituanistinių mokyklų mokytojais, kultūros ir meno atstovais padėjo suvokti, kad nepriklausomai nuo išvykimo priežasčių, socialinės padėties ar šalies, dauguma susiduria su nelauktais sunkumais ir patiria daug nemalonių emocijų, tik dar ne visi drįsta apie tai kalbėti garsiai.
Dalijimasis, kalbėjimas kuria bendrystę ir gydo. Todėl pati ne tik aktyviai įsitraukiau į Bulgarijos lietuvių bendruomenės veiklą, bet noriu emocinės sveikatos ir tapatybės temomis kalbėti plačiau. Kad padėdama sau, padėčiau ir kitiems.
—
Esu Gabrielė, auginu du vaikus užsienyje. Man artimiausios temos – vaikų lavinimas šeimoje, lietuvių kalbos ir kultūros perdavimas emigracijoje, tapatybė.
Šiuo metu esu tyrimų asistentė švietimo srityje Pietų Danijos universitete, be to, įkūriau mažylių būrelį lietuvių šeimoms. Lietuvoje dirbau programoje „Renkuosi mokyti!“ ir su įvairiais kitais švietimo projektais, esu dirbusi mokykloje, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, vedžiau pilietinio ugdymo užsiėmimus mokiniams. Su šeima teko gyventi Vokietijoje, Belgijoje, Kalifornijoje, dabar gyvename Danijoje. Pati esu gyvenusi ir Londone, kur baigiau ugdymo filosofijos magistro studijas.
Kai gyvenimas pasisuko taip, kad dėl vyro darbo išvažiavome iš Lietuvos, buvo labai keista persiorientuoti, nes niekada neįsivaizdavau, kad vaikus auginsiu ne Lietuvoje. Visgi manau, kad ir kur gyventume, galime padėti vaikams išlaikyti ryšį su Lietuva. Tai padeda ir mūsų vaikams, praturtina jų gyvenimą, o kartu ir padeda Lietuvai.
Daug domėjausi ir praktiškai taikiau įvairius būdus, kaip lavinti savo vaikų kalbą, ir noriu tuo pasidalinti su kitais. Mūsų, išvažiavusių, juk yra tiek daug. Pasaulyje auga tūkstančiai lietuvių vaikų, bet tikrai ne visiems lengva išlaikyti lietuvių kalbą. Aš labai tvirtai tikiu tuo, kad vieni kitiems galime padėti, jeigu dalinsimės patirtimi, jeigu palaikysime vieni kitus, kad ir kokiose skirtingose situacijose būtume. Todėl labai džiaugiuosi, kad yra projektas „Tarp 2 šalių“: tai puiki vieta dalintis ir rasti palaikymą.
Aš esu Gintarė. Jau nuo vaikystės svajojau gyventi svetur, daug keliauti ir pažinti nematytus kraštus. Baigusi mokyklą Klaipėdoje, išvažiavau studijuoti į Jungtinę Karalystę, kur baigusi Biomediciną, sutikau savo vyrą britą. Jis tapo pagrindine priežastimi dėl ko JK gyvenu jau 14 metų.
Šiuo metu auginame dviejų metukų sūnelį, bandau derinti motinystę, darbus ir Psichologijos Magistro studijas. Dvikalbystė ir emocinė sveikata emigracijoje man labai artimos temos, tad džiaugiousi, kad dirbu prie šio projekto.